Praėjusią savaitę SEB arenoje publika džiuginusioje Lietuvos teniso rinktinėje būta daug pirmų kartų – pirmąsias karjeros pergales nuskynė Edas Butvilas ir Ainius Sabaliauskas, kapitono pareigose debiutavo Šarūnas Kulnys, o jam vesti komandą pirmą sykį karjeroje padėjo Vadimas Pinko. „Kad kuo daugiau tokių Daviso taurės mačų būtų, kai galime viską taip užtikrintai laimėti“, – atslūgus pirmosioms emocijoms pasakojo Vilniaus teniso akademijos (VTA) treneris V. Pinko.
Pirmąją mačo dieną Lietuva ir Egiptas pasidalijo po pergalę vienetų susitikimuose, tačiau antrąją SEB arenos centriniame korte jau dominavo mūsiškiai. Ričardas Berankis ir E. Butvilas iškovojo pergalę dvejetų mače, Ričardas laimėjo ir vienetų dvikovą, o vyšnaite ant pergalingo torto tapo VTA auklėtinio A. Sabaliausko laimėta akistata.
Pergalė 4-1 lietuvius priartino prie Daviso taurės pasaulinės pirmosios grupės. 2023 metų vasario pradžioje atkrintamosiose varžybose dėl kelialapio į aukštesnį divizioną Š. Kulnio vadovaujama rinktinė kovos prieš gerai pažįstamą Pakistano komandą.
„Privalėsime juos nugalėti“, – nė kiek nedvejodamas prieš laukiančią akistatą prie savų sirgalių kalbėjo V. Pinko.
– Kokios mintys sukasi galvoje atslūgus pirmosioms emocijoms po pergalės Daviso taurėje prieš Egipto komandą?
– Yra nemažai džiaugsmo, bet tuo pačiu ir didelis nuovargis – emocinis ir fizinis. Mums su Šarūnu tai buvo pirmoji patirtis treniruojant rinktinę, tai galbūt net kai kur ir persistengėme, nes bandėme vyrams maksimaliai padėti.
Kalbant apie rezultatą, iki pat pabaigos nesitikėjome, kad jis bus būtent toks. Vis tiek po pirmos dienos, kai rezultatas buvo 1-1, šiek tiek bijojome dvejetų mačo, bijojome ir dėl paskutinio Ainiaus mačo – nebuvome užtikrinti, kad bus tokios pergalės.
Tačiau kai po visko peržiūrėjome tuos mačus, galiu pasakyti, kad vyrai sužaidė labai užtikrintai. Kad kuo daugiau tokių Daviso taurės mačų būtų, kai galime viską taip užtikrintai laimėti.
– Jeigu reikėtų įvertinti nuo 1 iki 10, kokį balą skirtumėte šiam savo ir kapitono debiutui?
– Mikroklimatas komandoje buvo tikrai labai geras. Norėčiau atskirai padėkoti Tadui Babeliui – renkant penktąjį žaidėją, jo vienas iš privalumų buvo gebėjimas sujungti kartas. Juk Edui ir Viliui – po 18, Ainiui – 19, o Ričardui – jau 32. Tado palaikymo jauniems sportininkams labai reikėjo. Penktąjį numerį išsirinkome labai sėkmingai – jis padėjo ir komandai, ir treneriams.
Ačiū norisi pasakyti ir Egidijui Tutkui, kuris pirmą kartą dirbo su mumis. Viskas, kas liečia sveikatą, gulė ant jo pečių, bet jis susitvarkė 100%.
O vertinant mūsų pačių darbų, tai labai sunku objektyviai tai padaryti. Galiu tik pasakyti, kad Šarūnas su viskuo puikiai susitvarkė, todėl ir turime tokį puikų rezultatą.
– O pati patirtis – ką pasisėmėte iš šio laikotarpio dirbant Lietuvos rinktinėje?
– Supranti, kad dirbant komandoje svarbiausiai – bendravimas. Jaunimą lyginant su Ričardu, plika akimi matosi, kaip jie dar savęs nepažįsta. Paskutinius kelerius metus dirbu arba su 12-14 metų Vilniaus teniso akademijos vaikais, arba su Ričardu, kuris viską apie save suprantu ir žino, ko jam reikia. Nors Vilius ir Edas daug apie bendrą procesą jau žino, tačiau nuo pat pradžių su Šarūnu supratome, kad reikės nemažai mūsų indėlio, padedant jiems save atrasti komandoje ir aikštelėje.
– Bet turbūt galima sakyti, kad kai Lietuvos rinktinėje vyksta kartų kaita – patirtis dirbant Vilniaus teniso akademijoje pasitarnavo?
– Kai dirbi ir su vaikais, ir su profesionalais – tuomet gali lengviau rasti aukso viduriuką: kartais gali griežčiau pakomentuoti, kartais užtenka pabūti jų draugu, pasikalbėti ir išklausyti. Bet pasikartosiu – komandoje mikroklimatas yra puikus. Tik norisi, kad kitą kartą vaikinai būtų drąsesni išsakant savo nuomonę. Bet jie dar šito išmoks, nes jiems tai vis tiek buvo kaip savotiškas debiutas: žaidi namuose, o mačo likimas laikosi ant tavo pečių. Ypač tai palietė Edą. Kartu su mumis buvo ir jo treneris, kuris stengėsi šiais klausimais padėti. Net neabejoju, kad ateityje jie rinktinėje jausis dar tvirčiau.
– O žaidimas namuose, prie savų žiūrovų. Ar tai buvo didelis impulsas galutiniam rezultatui?
– Taip, labai didelis. Žaidėjai tikrai pajuto skirtumą. Vienas dalykas yra žaisti Pakistane prie tuščių tribūną, kitas – gerame centriniame korte prie daugybės žiūrovų, be to, namuose, kur 90% žmonių yra tavo pažįstami, kurie tave palaiko. Visą savaitę gauni palaikymo žinutes, komentarus – tai duoda labai daug noro ir stimulo žaisti su savo šalį. Bet tuo pačiu kiekvieno taško atsakomybė uždeda milžinišką svorį ant pečių. Vis tik didžiajame sporte tai yra susiję dalykai – kuo didesnė atsakomybė, tuo didesnis malonumas jausti pergalę.
– Paminėjote Pakistaną. Būtent šios šalies rinktinė bus mūsų varžovė 2023 metų vasarį, kuomet Lietuvos komanda vėl žais SEB arenoje ir stengsis prasibrauti į pirmąją pasaulinę grupę. Ar jau turėjote laiko pagalvoti apie šią akistatą?
– Pakistane teko žaisti ant specifinės dangos. Visi turbūt žino, kad nuvykus į Pakistaną, reikės žaisti ne prieš tenisininkus, ne prieš sirgalius, bet kuo greičiau priprasti prie dangos. Būtent varžovų dangos pasirinkimas tąkart nulėmė mačo baigtį, nes ne viena komanda yra ten paslydusi. O tai kad dabar prieš juos žaisime namuose – apverčia viską 180 laipsnių kampu. Mes dabar, žaisdami namuose ir turėdami tokią patirtį, privalėsime juos nugalėti – net nesvarbu bus ar nebus Ričardas.
