(0)

Teniso keliu – šeimomis

CB9F8510

2019-10-15

Kai, būdama aštuonerių,  Lina Berankytė per treniruotes žaisdavo tenisą, šešeriais metais jaunesnis jos brolis Ričardas, pagriebęs už save kone didesnę raketę, irgi mėgindavo atmušti kamuolį. Prabėgus ketvirčiui amžiaus, raketės ir kamuolys – Linos sūnų mėgstamiausi žaislai. Tenisas – lyg medus, prie kurio limpa broliai ir seserys, tėvai ir vaikai, pusbroliai, pusseserės, dėdės. Kuo taip traukia šis elegantiškas sportas, į kurio verpetus vienas po kito įsisuka vis daugiau vienos šeimos narių?

Legendos

Vitas Gerulaitis – legendinis JAV gimęs tenisininkas lietuviška pavarde, per karjerą laimėjęs net 25 vienetų varžybų titulus. Nors jis niekada nebuvo Lietuvoje, yra laikomas ir Lietuvos teniso pažiba.

Jei ne tėvas – Lietuvoje gimęs augęs Vitas Gerulaitis vyresnysis – jo sūnus Vitas gal niekada nebūtų paėmęs į rankas raketės ir nebūtų tapęs tokia ryškia teniso žvaigžde. Vitas žaisti tenisą pradėjo būtent skatinamas tėvo.

Vieno geriausių savo kartos tenisininkų tėvai, kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių, iš tėvynės į JAV emigravo 1940-aisiais, kai Lietuvą okupavo rusai. Švietimo ministerijoje dirbęs Vitas Gerulaitis vyresnysis buvo ir Lietuvos teniso čempionas. Su žmona Aldona susilaukęs dviejų vaikų – Vito ir Rūtos – juos nuo mažų dienų mokė žaisti tenisą.

Brolis ir sesuo tapo teniso profesionalais. Rūta yra žaidusi Prancūzijos atvirojo čempionato ketvirtfinalyje, Vimbldono turnyro ketvirtajame etape. Vitas pasiekė dar daugiau – laimėjo atvirojo Australijos čempionato taurę, žaidė „US Open“ ir atvirojo Prancūzijos čempionato finale, dukart – Vimbldono pusfinalyje.  1977-aisiais poroje su Sandy Mayeriu V.Gerulaitis laimėjo Vimbldono dvejetų turnyrą.

Berankiai

„Matyt, tai yra neišvengiama“, – sako garsiausio šių dienų lietuvio tenisininko R.Berankio sesuo 35 metų L.Berankytė-Astrauskienė.

Būtent vyresniosios sesers pavyzdžiu R.Berankis nusekė į tenisą. Lina ir pati buvo profesionali žaidėja, tačiau čiurnos trauma sustabdė jos karjerą, nors neprivertė pasitraukti iš teniso. „Ta meilė, matyt, visam gyvenimui“, – teigia dabar teniso teisėja ir Vilniaus teniso akademijos trenere dirbanti L.Berankytė-Astrauskienė.

Linai Berankytei buvo penkeri, kai ji Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose Vilniuje pradėjo lankyti šokius. Šalia tų rūmų veikė ir teniso aikštynas, tad judri mergaitė po kurio laiko susigundė pabandyti palakstyti su rakete. Juolab, kad su tėvu Genadijumi Berankiu kartais pažaisdavo stalo tenisą.

Į treniruotes Liną vežiodavo mama Jelena, kuri tuo metu jau prižiūrėjo ir jaunesnįjį sūnų Ričardą. Dvimetis berniukas su mama tribūnoje stebėdavo sesers treniruotes, tačiau greitai ir pats ėmė nenustygti, tad imdavo raketę ir atkakliai bandydavo atmušti kamuolį.

„Ričardas degė noru žaisti tenisą, – prisimena Lina. – Būdavo situacijų, kad jis galėdavo likti namie, tačiau vis tiek verždavosi su manimi į treniruotes. Gal dėl to, kad vyresnė sesuo žaidė, gal dėl to, kad jam labai patiko. Be to, ir treneriai, matydami, kad toks pyplys veržiasi žaisti, skirdavo jam dėmesio. Tad Ričardas jau nuo dvejų su puse metų žaisdavo Sereikiškėse su manimi – turime tai įrodantį vaizdo įrašą.“

Ričardas Berankis tapo geriausiu savo kartos Lietuvos tenisininku. Keturiolikos laimėjo „Orange Bowl“ turnyrą, po trejų metų – „US Open“ jaunimo varžybas. Tapęs profesionalu nuolat įrodinėjo savo vertę, o 2016 metų gegužę net pakilo iki 50-osios ATP reitingo vietos.

L.Berankytei-Astrauskienei dabar net sunku pasakyti, jos pačios ar brolio pavyzdys įkvėpė ir jos sūnus, nes aštuonerių Ernestas ir šešerių Martynas Vilniaus teniso akademijoje taip pat žaidžia tenisą.

„Dėdė mano berniukams – didelis autoritetas. Kai tik Ričardui pavyksta atvažiuoti ir stebėti jų treniruotes, abu stengiasi iš visų jėgų, nes jiems tai yra be galo svarbu. O jei dar Ričardas turi laiko su jais pamušinėti kamuolį, iš viso fantastika!“ – pasakoja L.Berankytė-Astrauskienė.

Gotovskiai

Motinos pėdomis pasekė ir VTA trenerės Julijos Baltuškienės vienturtė duktė Adelė. Jai – tik penkeri, tačiau panoro akademijoje mokytis teniso pagrindų.

„Užsimanė pati, – šypsosi 31 metų J.Baltuškienė. – Matė, kaip aš dirbu, kaip vyksta treniruotės su vaikais ir užtikrintai pareiškė: „Noriu!“

Julijos vyras taip pat mėgėjiškai žaidžia tenisą, atsakingai veža dukterį į treniruotes ir kviečia ją susitikti iššūkio aikštėje.

Iš Ignalinos kilusi J.Baltuškienė ir pati su tenisu susipažino vos penkerių. Tenisą jau žaidė vyresni Julijos pusbrolis ir pusseserė Artūras ir Ana Gotovskiai.

Julijos tėtis Janas Gotovskis paskatino ir dukterį pabandyti, o pats tapo pirmuoju jos treneriu. Vėliau J.Baltuškienę treniravo dėdė Henrikas Gotovskis.

Visa Gotovskių šeima degė tenisu. Jį žaidė, o vėliau treneriais tapo broliai Janas, Česlovas ir Henrikas Gotovskiai. Vėliau su rakete nesiskyrė ir jų vaikai: Jano – Julija ir Elvis, Česlovo – Ana ir Artūras, Henriko – Julius.

Pradėjusi žaisti ant nelygaus asfalto, Julija sparčiai tobulėjo – tapo daugkartine Lietuvos teniso čempione, laimėjo ne vieną tarptautinį turnyrą, atstovavo Lietuvos moterų teniso rinktinei.

Nuo vaikystės ji svajojo būti mokytoja, tad šią svajonę įgyvendino tapusi trenere ir dabar dirbdama su Vilniaus teniso akademijos auklėtiniais.

„Kone visą savo gyvenimą žaidžiu tenisą ir neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Darau tai, kas man artima. Myliu vaikus ir mėgaujuosi su jais dirbdama. Jiems tobulėjant, augu ir aš. Pati jau nebežaidžiu turnyruose, bet visuomet džiaugiuosi žaisdama su auklėtiniais ar kolegomis. Man įdomu ir žaisti, ir treniruoti. Juk būdamas treneris, kaip ir būdamas tenisininkas, negali stovėti vienoje vietoje“, – įsitikinusi J.Baltuškienė.

Mugevičiai

Į tenisą paniro ir beveik visa Mugevičių šeima. Lietuvos teniso rinktinės kapitonas ir Vilniaus teniso akademijos treneris daugkartinis Lietuvos čempionas, Lietuvos vyrų teniso rinktinės kapitonas 56 metų Rimvydas Mugevičius į tenisą pastūmėjo ir abu savo sūnus – Liną ir Luką.

Tiksliau, stumti nereikėjo – viskas susiklostė savaime. „Mažas nekęsdavau darželio, tad vietoj jo su tėčiu eidavau į teniso aikštyną. Raketę pirmąsyk į rankas paėmiau vos vaikščioti pradėjęs. Kol tėtis treniruodavo, aš arba rasdavau kitų užsiėmimų, arba taip ir žaisdavau su rakete. Tėtis, kai rasdavo laisvą minutę, tempdavosi mane į aikštę mokytis. Jei laiko neturėdavo, liepdavo mušti kamuolį į sieną arba pastatydavo su kitu vaiku mušinėti. Atsibosdavo, raketę mesdavau ir bėgdavau žaisti mašinytėmis“, – pasakoja 31-erių Linas Mugevičius.

Panašiu keliu į teniso aikštę atklydo ir pusseptintų metų jaunesnis Lino brolis Lukas – dabar profesionalus tenisininkas.

„Brolis tenisą labiau mylėjo ir labiau stengėsi. Kai turėdavau laiko, jį mokiau, nors Luką daugiau treniravo tėvas. Bet kai jis neturėdavo laiko, liepdavo man: „Pamušinėkite dešine ranka. Dabar – kaire. Na, gerai, eikite pavalgyti.“ Tai tas blynelių valgymas būdavo linksmiausia treniruočių su Luku dalis“, – pasakoja Linas Mugevičius.

Lietuvos teniso čempionato prizininku tapęs Linas didelių aukštumų kaip tenisininkas nepasiekė. 15-os jis patyrė traumą, o po to ir pats nebenorėjo atkakliai treniruotis, nes jautėsi pasisotinęs tenisu. Bet tuomet jis pasuko kitu keliu – ėmė treniruoti vaikus.

„Tada ir supratau, kad tai – mano ateitis, kad treniruoti man patinka. Iš pradžių užsidirbdavau tik bandelėms, bet 17-os jau normaliai dirbau: po mokyklos griebdavau krepšį su teniso reikmenimis, ir – į treniruotę“, – pasakojo dabar VTA treneriu dirbantis Linas.

Lietuvos teniso rinktinės narys 24 metų Lukas Mugevičius raketę pradėjo laikyti būdamas maždaug trejų metų. Sulaukęs penkerių, ėmė mušinėti kamuoliuką, o rimčiau sportuoti ir žaisti pradėjo būdamas 8–9 metų. Apie profesionalo karjerą jis susimąstė tuomet, kai pradėjo skinti pergales varžybose.

Vieną geriausių Vilniaus teniso akademijos auklėtinių Luką Mugevičių treniruoja jo tėvas Rimvydas Mugevičius. O tai, kaip yra pasakojęs Lukas, suteikia nemažai pranašumų: „Namuose tėtis yra tėtis, galime susėsti, drauge žiūrėti tenisą, tačiau jis nesakys, kad per treniruotę ką nors dariau ne taip ar blogai. Taip, kai tavo treneris tėtis, yra savų minusų, tačiau pliusų tikrai daugiau. Būna, kad pasitaiko ir pykčių, bet niekuo kitu taip negalėčiau pasitikėti kaip tėčiu.“

Sujungia ištisas kartas

Tenisą žaidžia ir Vilniaus teniso akademijos trenerės, daugkartinės Lietuvos čempionės ir Lietuvos moterų teniso rinktinės kapitonės Editos Liachovičiūtės duktė Agota Juozapavičiūtė, ir trenerių Mariaus Uogelos, Donato Majerio, Juliaus Nenartavičiaus, Pauliaus Jurkėno bei kitų vaikai.

Ilgametės Lietuvos rinktinės narės ir dabartinės Vilniaus teniso akademijos vyr. trenerės Editos Liachovičiūtės nuomone, tenisas itin patrauklus dėl to, kad jį žaisti gali visi šeimos nariai.

„Pavyzdžiui, krepšinio su vaiku neišeis normaliai pažaisti – nebent pamėtyti į krepšį. O tenise su vyru ir vaikais pasiskirstome dvejetais ir galime žaisti. Nusileidžiame iki vaikų lygio ir sudarome tokias sąlygas, kad žaisdami drauge patirtume didelį malonumą. Ir mums, tėvams, smagu, kad vaikai džiaugiasi, ir vaikai laimingi, kad gali varžytis“, – sako E. Liachovičiūtė.

Ji atkreipia dėmesį į dar vieną tendenciją: vaikus į teniso treniruotes atvežantys tėvai ir patys ilgainiui išmoksta žaisti tenisą.

„Tenisas – galimybė šeimai turėti bendrą laisvalaikį. Kai visa šeima žaidžia tenisą, ji tai gali daryti bet kur – net per atostogas. Ir visiems bus smagu. Be to, namuose atsiranda daugiau bendrų temų, tėvai ir vaikai stebi teniso dvikovas, turi mėgstamiausius tenisininkus, diskutuoja, kuris geresnis“, – pastebi E. Liachovičiūtė, neseniai gavusi aukščiausio laipsnio ITF trenerės licenciją.

Jai pritaria ir kita VTA trenerė J.Baltuškienė. Ji įsitikinusi, kad tenisas – užkrečiamas dalykas.

„Dažnai pasitaiko, kad tenisą pradėjus žaisti vienam šeimos nariui, užsikrečia ir kiti. Tuomet ir teniso kalba tampa visiems lengviau suprantama. Tenisas – labai gražus ir įdomus žaidimas, jame dera ir fizinis aktyvumas, ir loginis bei strateginis mąstymas, yra daug psichologinių momentų, svarbi intuicija“, – sako J.Baltuškienė.

Be to, anot trenerės, tenise mažesnė tikimybė gauti traumą, nes jį žaidžiant nėra kontakto su varžovu.

„Ir nėra amžiaus ribos – gali žaisti ir maži, ir seni. Tai – ne tik puikus laisvalaikio praleidimo būdas, azartas, kova, užsibrėžtų tikslų siekimas, bendravimas. Tai – ir nauda organizmui, sveikatai. Bendras hobis jungia šeimas“, – įsitikinusi J.Baltuškienė.